Your browser version is outdated. We recommend that you update your browser to the latest version.

Kontaktai

Susisiekite su mumis

Mūsų adresas:
Vasario 16-osios g. 6
Palanga
Moksleivių klubo kodas

190275851
Telefonas

8 460 48416
8 682 30504

el.paštas:
moksleiviuklubas@gmail.com

Mūsų puslapis Facebook

Beržas

Beržas (lot. Betula, latv. bērs, vok. Birke) – bukiečių (Fagales) eilės beržinių (Betulaceae) šeimos augalų gentis.

Beržai vieni tarp greičiausiai augančių Žemėje medžių rūšių, nes kai kurios jų rūšys jau po šešerių metų gali siektį 7 m aukštį. Užauga kaip medžiai ir krūmai su atplaišojančia tošimi, nuo keleto dešimčių cm (beržas keružis) iki 40 m (popieržievis beržas, karpotasis beržas) aukščio. Auga su vienu ar turi keletą kamienų. Žiedai sutelkti žirginiuose. Vaisius – vienasėklis riešutėlis su dviem plėviškais sparneliais. Žydi anksti pavasarį, lapams skleidžiantis. Maksimaliai kai kurios jų rūšys išgyvena iki 160 metų amžiaus.

Panaudojimas

Beržas - labai naudingas medis. Ir ne tik žmogui. Ant beržo gyvena vaistams naudojamos kerpės, grybai, pintys. Beržo šaknimis maitinasi raudonikiai, paberžiai, ūmėdės. Tupėdama berže mėgsta skaičiuoti metus gegutė.

Beržų mediena stipri, naudojama baldų, faneros gamyboje. Iš šakelių rišamos šluotos ir vantos. Iš beržų gaunama beržų sula, vartojama kaip gėrimas. Tirštinant beržų sulą galima pagaminti beržų sirupą.

Sula tausoja organizmą

Balandis - beržo sulos tekinimo mėnuo. Šviežios beržo sultys yra stiprus organizmą valantis, šlapimo išsiskyrimą skatinantis gatavas vaistas. Labai svarbu yra tai, kad beržo sultyse esančios medžiagos yra labai panašios į žmogaus ląstelių koloidinius tirpalus, todėl tausoja organizmą, neišplauna kalio, natrio, kalcio. Sulos reikia gerti po 2 litrus per dieną ne mažiau kaip 30 dienų. Seniau sulą raugindavo. Šviežios beržo sultys yra stiprus organizmą valantis, šlapimo išsiskyrimą skatinantis vaistas. Rauginta sula yra labai gaivus, jėgas atstatantis, gerinantis virškinimą gėrimas. Ypač tinka sunkiai dirbantiems žmonėms atsigerti. Labai tinka sportininkams, dažnai ir gausiai pirtyje prakaituojantiems, persirgusiems infekcijas žmonėms. Atkuria mineralinių medžiagų pusiausvyrą kraujuje. Raugintoje suloje esančios bakterijos ir grybeliai turi daug B grupės vitaminų. O žmogus labai lengvai pasisavina vitaminus iš rūgimo metu užaugusių mikroorganizmų tiesiog juos suvirškindamas.

Pumpurai gydytojai. Reikėtų pasirinkti ir beržo pumpurų. Jie renkami surišant šluotas iš miškų grioviuose augančių berželių šakelių. Šluotos padžiaunamos tamsioje palėpėje ir džiovinamos. Kai jau gerai išdžius, nukuliami pumpurai. Laikomi sandariame inde. Beržų pumpuruose esančios dervinės medžiagos dirginančiai veikia inkstus, todėl dažniausiai jų arbata geriama šlapimo išsiskyrimui skatinti. Arbatą iš beržo pumpurų žiupsnelio, galima gerti ir nuo stipraus kosulio.

Pavojai

Šiaurinėse pasaulio platumose beržų žiedadulkės kelią daug problemų. Nustatyta, kad šiuose regionuose net apie 20 proc.  žmonių populiacijos alergiški beržų žiedadulkėms ir šis skaičius vis auga. Pasaulio mokslininkai nustatė, kad viename kubiniame metre oro, esant apie 30 beržo žiedadulkių, prasideda alerginiai susirgimai jautriems žmonėms, o ore pasiekus 80 žiedadulkių/m3, šios reakcijos būna labai stiprios. 

Lietuvių mitologija

Beržas turi valomųjų, gryninamųjų savybių, saugo nuo žaibo. Švelniai mušant šio medžio šakele, iš žmonių ar gyvūnų seniau buvo varomas velnias. Aprišta raudona juostelė aplink stiebą ar šakelę irgi gelbėdavo nuo šios piktosios dvasios. Lopšeliai buvo daromi iš beržų medienos ir turėjo apsaugoti kūdikėlių tyrumą.
Liaudies kūryboje beržas minimas itin dažnai. Dainose, pasakose, padavimuose beržo simbolis dažniausiai įkūnija gerąsias jėgas. Liaudies prietaruose beržas glaudžiai susijęs ir su žemės ūkio darbais. Pagal beržą žinodavo, kada reikia avižas sėti ar bulves sodinti, spėdavo, kokia bus vasara ar žiema.
Liaudies dainose beržai yra skaistybės ir jaunystės simbolis. Tačiau senovės lietuviai turėjo beržų, beržų lapijos ir beržų sulos dievybę Beržulį. Lietuvių papročiuose ir mitologinėse sakmėse beržai turi ir dvejopą ir kartais netgi priešingą prasmę. Pasak Norberto Vėliaus, sakmėse beržas kartais siejamas su velniu – į velnio dvarą pakviestas žmogus neretai atsidurdavęs berže, iš velnio įgytas arklys virsdavęs beržiniu rąstigaliu, drabužiai ir pinigai – balta tošimi, saldumynai – žirginiais.
Pagonybės laikais daugiausia apeigų, susijusių su beržais, būdavo pavasarį, o vėliau jos sutapatintos su katalikų Sekminėmis. Beržų šakelėmis puoštos trobos, vartai, iš jų pinti vainikai laikyti nemirtingumo, sielos ir gyvųjų ryšio su mirusiaisiais simboliu.
Lietuvių liaudies pasakoje Eglė žalčių karalienė pasakojama, kaip sielvartaujanti Eglė užkeikia savo vaikus − už savo stiprybę sūnūs paverčiami tvirtais ąžuolu, uosiu ir beržu, o išsigandusi dukrelė − amžinai virpančia drebule. Pati našlė pasiverčia egle.

Rūšys

Lietuvoje natūraliai, savaime auga keturios rūšys:

Karpotasis beržas (Betula pendula)

Plaukuotasis beržas (Betula pubescens)

Liekninis beržas (Betula humilis)

Beržas keružis (Betula nana)

Karpotasis beržas


3Tai vidutinio aukščio medžiai, užauga kiek didesni už kitą paplitusią vietinę Lietuvos medžių rūšį – plaukuotąjį beržą. Auga labai sparčiai, intensyviausiai karpotasis beržas auga būdamas 20–30 metų, o 50–60 metų beržų augimo tempas sulėtėja. Paprastai tai 15–25 m aukščio, rečiau pasitaiko 30–35 m aukščio šių medžių. Žinomas aukščiausias yra užaugęs Suomijoje 39 m aukščio. Užaugusių beržų prastai kamieno skersmuo apie 35–49 cm, nors pačių stambiausių, senų medžių kamieno storis gali siekti iki 80–90 cm skersmens. Su didžiausia kamieno apimtimi karpotasis beržas auga Lenkijos Belovežo girioje, jo kamieno apimtis 2,80 m (matuota 1,30 m aukštyje). Paprastai Lietuvos miškuose gerai augantys beržai esantys 60-70 metų amžiaus pasiekia vidutinį 25-27 m aukštį ir 25-26 cm kamieno skersmenį.
Trumpaamžiai medžiai, maksimaliai išgyvena iki 150 metų.

 

 

 

 


 

Karpotojo beržo žievėKarpotojo beržo žievė
Karpotojo beržo požymiai Karpotojo beržo žievė
 Karpotojo beržo lapaiKarpotojo beržo lapai  Karpotojo beržo žirginėliaiKarpotojo beržo žirginėliai
 Karpotojo beržo lapai  Karpotojo beržo žirginėliai

 

Kamienas dažniausiai tiesus, baltos tošies (nebūdingas kitiems Lietuvos medžiams išskyrus plaukuotąjį beržą), kuri kamieno dalyje giliai suaižėjanti. Laja iš pradžių kiaušiniška, vėliau svyruokliška ir skėtiška bei reta. Lapkočiai 2–3 cm ilgio. Pumpurai šiek tiek lipnūs, lipnūs ir jauni lapeliai. Pilnai išsiskleidę lapai trikampiai, dantyti 3–7 cm ilgio ir 2–6 cm pločio. Augantys atviroje vietoje beržai pradeda derėti sulaukę 10–15 metų, o miške 20–30 metų. Žydi balandį–gegužę, besiskleidžiant lapams. Žiedai susitelkę į žirginius. Moteriški žirginiai pavieniai, dukart trumpesni už vyriškus, išauga ant trumpų šoninių ūglių, vyriški susitelkę ant šakelių galų po 2–4 kekėmis. Riešutėliai (vaisiai) sunoksta liepos mėnesį. Pagal fenologinių reiškinių seką atliktą Dotnuvoje, karpotojo beržo lapai ima gelsti (ar tampa oranžiškai gelsvi) apie rugsėjo 10 dieną, apie spalio 27 dieną jau būna beveik numetę lapus. Dauginasi sėklomis ir atželia iš kelmų.

Paplitimas

Labiausiai paplitęs Europoje, Azijoje. Viena dažniausiai pasitaikančių Lietuvos miškuose vietinių Lietuvos medžių rūšių, gausesnės tik paprastosios pušys ir paprastosios eglės populiacijos. Pagal 2005 m. duomenis beržynai (kartu su plaukuotaisiais beržais) Lietuvoje sudarė 20,2 proc. bendro medynų ploto ir jų plotas didėja.

Augavietės

Auga bet kokioje dirvoje, bet labiausiai mėgsta priesmėlio ar priemolio dirvožemius, nors gali augti ir molyje, tik svarbu, kad dirvožemis būtų pralaidus vandeniui. Karpotieji beržai nors ir negausiai, bet taip pat auga aukštapelkėse ir tarpinio tipo pelkėse. Miškuose dažnai sudaro ištisus beržynus, taip pat auga su eglėmis, pušimis, kitais lapuočiais medžiais. Mėgsta šviesą.
Savybės. Karpotieji beržai gerina dirvožemio sudėtį. Labai atsparūs šalčiams, šalnoms, vėjams, bet jautrus oro taršai, tad miestuose, ypač užterštose dalyse jų augimas ribotas.
Panaudojimas. Dėl puošnumo, gražaus balto kamieno, nusvirusių šakų auginamas parkuose ir želdynuose, taip pat juose auginamos ir dekoratyvinės karpotojo beržo formos: rėtos beržas (Betula pendula carrelica), svyruoklinis beržas (Betula pendula youngii), karpytalapis beržas (Betula pendula dalecarlica). Ilgus dešimtmečius Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, beržo mediena buvo vertinama menkai, o beržynai miškuose dažniausiai buvo nepageidaujami, kadangi derlingose žemėse pasodintas kartu su paprastųjų eglių sodinukais jis jas pralenkdavo augimo tempais. Dabar karpotojo beržo medienos poreikis medienos perdirbimo pramonėje tik auga, o beržinės malkos, būdamos I kaitrumo grupės, visais laikais buvo vienos brangiausių. Beržų mediena plačiai naudojama baldų, popieriaus pramonėje ir yra specifinė panaudojimo sritis – tik iš beržo medienos faneros daromi suskystintų dujų pervežimui naudojamų tanklaivių triumų izoliaciniai sluoksniai.

Karpotojo beržo žirginėliai

Plaukuotasis beržas

Plaukuotasis beržasPlaukuotasis beržasPlaukuotojo beržo plaukeliai: jauna šakelė kairėje, dešinėje jauno lapelio apatinė dalis, dešinėje apačioje - pumpuras.
Plaukuotieji beržai kreivais kamienais pasitaiko tik tolimuose šiauriniuose regionuose (pav. Betula pubescens var. pumila beržynas 750 m aukščio altitudėje - Norvegijos Pietų Triondelago apygardoje)
Kiek mažesnis už Lietuvoje natūraliai paplitusį karpotąjį beržą. Įprastai užauga 10-20 m aukščio, nors pasitaiko ir iki 30 m aukščio, bet šaltam klimate, šiaurės regionų kalnuotose vietovėse užauga vos 4-5 m aukščio. Kamieno skersmuo iki 70 cm, Olandijoje žinomas augantis 2 m kamieno apimties plaukuotasis beržas.
Amžius.Trumpaamžis medis, išgyvena iki 120 metų amžiaus.

 

 

 

 

Požymiai

Tai lapus metantis medis. Jo šakų laja nenusvyranti, kuo skiriasi nuo kito savaime augančio Lietuvoje karpotojo beržo. Tošis balta, lygi, su tamsiomis horizantaliomis dėmelėmis, tik senų liemenų ties pažeme tošis suaižėja. Ūgliai rausvai rudi, apvalūs, jauni gausiai plaukuoti, vėliau pliki be karpučių. Pumpurai žalsvai rudi, kiaušiniškai kūgiški, truputį atspurę, lipnoki 4-7 mm ilgio. Žirginėliai 3-6 cm ilgio, geltoni, piesteliniai žirginiai apie 1,5 cm ilgio, žali statūs - visi pasirodo anksti pavasarį prieš sulapojant, jie apdulkinami vėjo. Subrendę žirginiai 2-3 cm ilgio ir 1 cm skersmens. Žydi Gegužės pradžioje. lapkočiai ir jauni lapai plaukuoti, vėliau jų viršus ryškiai žalias, plikas, apačia šviesiai žalia, tik pagysliais ir gyslų šakumose lieka plaukų kuokštelių. Lapai 2-6 cm ilgio ir 1,5-5 cm pločio, kiaušiniški, kraštai pjūkliški, viršūnė kiek nusmailėjusi, jų pamatas suapvalėjęs su 5-7 poromis gyslų. Vaisius – vienasėkliais, 1–4 cm ilgio ir 5–7 mm pločio sparnuotas riešutėlis (sparneliai 1,5-2 kartus platesni), kuris sunoksta rugpjūtį - rugsėjo mėnesiais, išsiaižo iki žiemos.

 

Plaukuotojo beržo plaukeliai: jauna šakelė kairėje, dešinėje jauno lapelio apatinė dalis, dešinėje apačioje - pumpuras Plaukuotojo beržo lapai
Plaukuotojo beržo sėklos ir vaisiusPlaukuotojo beržo sėklos ir vaisius Plaukuotieji beržai kreivais kamienaisPlaukuotieji beržai kreivais kamienais
Plaukuotojo beržo sėklos ir vaisius Plaukuotieji beržai kreivais kamienais pasitaiko tik tolimuose šiauriniuose regionuose

Paplitimas

Paplitęs beveik visoje Europoje, vakarų Sibiro miškuose, Kaukazo kalnuose. Jų populiacija išplitusi toli į arkties regioną, kur neauga jokie kiti lapuočiai. Toli arkties regione augantys plaukuotieji beržai paprastai žemi su kreivais kamienais. Plaukuotojo beržo porūšis Betula pubescens subsp. tortuosa įžymus tuo, kad tai vieninteliai medžiai augantys Islandijoje ir Grenlandijoje, kurie užauga iki 13 m aukščio.

Tai vietinė Lietuvos medžių rūšis, gana gausiai paplitusi Lietuvoje, nors už karpotąjį beržą ir retesnė. Pagal 2005 metų duomenis beržynai (kartu su karpotaisiais beržais) Lietuvoje sudarė 20,2 proc. bendro medynų ploto ir jų plotas plečiasi.

Augavietės

Plaukuotieji beržai – mezohigroitai-higroitai, tai yra pusiau drėgnų-šlapių vietų (miškų, pievų) augalai, labiau toleruoja rūgščius pelkinius, ne tokius derlingus dirvožemius negu karpotieji beržai. Plaukotieji beržai nevengia ir nuolat užmirkusių dirvožemių. Taip pat tai šviesiamėgis augalas. Kalnuotose Žemės vietovėse auga iki 830 m aukščio altitudėse.

Savybės

Atsparus šalčiams. Dauginasi sėklomis ir atžalomis, tai yra atželia iš kelmuose esančių miegančiųjų pumpurų. Pumpuruose yra 0,2–5 proc eterinio aliejaus, dervų, askorbino rūgšties, cukraus, saponinų, organinių rūgščių, rauginių ir mineralinių medžiagų, lapuose 280 mg proc. askorbino rūgšties, 5-9 proc rauginių medžiagų, iki 3,2 proc. saponinų, 0,04–0,05 proc. eterinio aliejaus. 1000 sėklų sveria 0,15-0,25 g.

Panaudojimas

Plaukuotojo beržo šakeles graužia briedžiai, šiauriniai elniai, baltieji ir pilkieji kiškiai. Mediena tinka įrankiams, baldams, fanerai gaminti, kurui. Pumpurų ir lapų preparatai vartojami vaistams, kosmetikoje. Galeniniai preparatai paruošti iš beržo pumpurų ir lapų, vartojami kaip antiseptikai nuo grybelio. Preparatai skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, naudojami nuo dizenterijos ir chroniško viduriavimo. Tinka sergant inkstų, kepenų ligomis, esant patinimams dėl širdies nepakankamumo. Jais gydomi reumatas, taip pat kvėpavimo organų ligos - laringitas, bronchitas, tracheitas bei kosulys. Be to, jie vartojami kaip antiseptinė, atsikosėjimą lengvinanti ir prakaitavimą skatinanti priemonė. Istoriškai nuoviras vartojamas kaip pavilgas egzemoms ir išbėrimas gydyti. Karštomis nuoviro voniomis gydomi sąnarių bei raumenų uždegimai.

Liaudies medicina

Plaukuotasis beržas yra svarbus liaudies medicinoje augalas nuo eilės ligų. Vaistinei žaliavai renkami neišsiskleidę beržo pumpurai anksti pavasarį, o lapai skinami kol jauni ir kvapūs – žydint medžiui. Jie džiovinami gerai vėdinamoje patalpoje, kur nepatenka tiesioginiai saulės spinduliai, kaimuose tam tinka namų ar ūkinių pastatų pastogės.

Sula. Per parą iš suaugusio medžio vidutiniškai gali pribėgti 4,4 kg sulos. Anksti pavasarį plaukuotame berže esanti sula turi antisklerozinių medžiagų, stiprina ir gaivina organizmą. Suloje yra obuolių rūgšties, cukraus (gliukozės, fruktozės), vitamino C, kalio, kalcio, magnio ir kitų mineralinių medžiagų. Konservuota beržo sula nepraranda vertingų savybių. Ją gali gerti visi, tik diabetu sergantys – saikingai. Sula tirpdo susikaupusius kepenuose akmenis (dažniau fosfatinės ir karbonatinės kilmės) šlapimtakiuose, skatina šlapimo išsiskyrimą. Ja, kartu su kitais preparatais gydoma akmenligė, angina, avitaminozė, egzema, bronchitas, furunkuliozė, mažakraujystė, podagra. Iš beržo medienos gautas degutas veikia mikrobus ir jis yra daugelio tepalų bei linimentų sudedamoji dalis.

Liekninis beržas

Liekninis beržas (lot. Betula humilis) – viena iš beržų (Betula) genties augalų rūšių auganti kaip krūmas.

Liekninis beržas 
Liekninio beržo pumpuras Liekninio beržo lapeliai

 

Paplitimas

Auga Europos, Azijos žemynų šiaurinėse dalyse ir kalnų regionų aukštesnėse altitudėse. Lietuvoje auga kaip subarkties klimato, paskutinio ledynmečio floros išlikęs realiktas. Jo augaviečių yra Švenčionėlių apylinkėse, viena jų Labanoro girioje esančiame Girutiškio gamtiniame rezervate, taip pat Zarasų, Ukmergės, Šiaulių apylinkių pereinamojo tipo pelkėse [1]. Įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Morfologija

Tai 0,5-2,5 m aukščio užaugantis krūmas. Lapai 4–6 cm ilgio, dantytais kraštais. Žiedai susitelkę žirginiuose. Auga tarpinio tipo pelkėse, dažnai sudaro krūmynus drauge su karklais. Šakos stačios. Tošis tamsiai rudos spalvos. 

Beržas keružis

Beržas keružis (lot. Betula nana) – viena iš beržų (Betula) genties rūšių auganti kaip žemaūgis krūmas.

Paplitimas

Auga Europos, Azijos, Šiaurės Amerikos subarktinėse, arktinėse srityse, vidutinių platumų juostos aukštikalnėse. Lietuvoje beržas keružis labai retas, nykstantis kaip ledynmečio, subarkties klimato floros išlikęs reliktas. Aptinkamas Alių, Šepetos, Ispuliškės, Laukesos, Raudonplynio pelkėse.[1]. Labanoro girioje esančiame Girutiškio gamtiniame rezervate, auga viena didžiausių jo populiacijų Lietuvoje. Beržas keružis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

 Beržas keružis  Beržo keružio pumpurai
   

 

Morfologija

Tai 20–70 cm, kartais iki 120 cm aukščio užaugantis krūmas. Stiebas driekiasi pažeme. Lapai apskriti, 6–20 mm ilgio, dantytais kraštais. Žiedai susitelkę 5–15 mm ilgio žirginiuose. Jauni ūgliai švelniai plaukuoti. Žievė nesilupanti, bronziškos spalvos.