Palangos pradinės mokyklos įėjimą papuošė mūsų talentingos mokytojos, „Kūrybinės raiškos studijos“ vadovės Brigitos Rodaitės sukurtas medis.
Štai šio projekto istorija.
Vaikystės medis
Ši idėja gimė iš noro mokyklos erdvėje sukurti ne tik gražų dekoratyvinį akcentą, bet ir vietą, kuri turėtų savo istoriją ir galėtų ją toliau kurti.
Norėjosi, kad vaikai čia matytų ne tik dekoraciją, bet ir kažką artimo sau – pasaulį, kuriame yra namai, langai, durys, medžiai, paukščiai, gėlės, spalvos ir daugybė mažų istorijų.
Taip atsirado medis.
Man jis – tarsi vaikystės medis, augantis kartu su mokyklos vaikais.
Medis man labai gražiai kalba apie augimą. Vaikas ateina į mokyklą mažas, o išėjęs jau būna paaugęs, daug ko išmokęs, atradęs save, susiradęs draugų, patyręs daugybę pirmųjų dalykų.
Todėl medis čia nėra tik medis.
Jo šaknys – tai vieta, iš kurios viskas prasideda. Kamienas – bendruomenė, kuri mus jungia. Šakos – skirtingi vaikų keliai ir jų istorijos. O lapai ir vaisiai – tai tai, ką vaikai sukuria, atranda ir palieka po savęs.
Man norėjosi, kad šis medis būtų gyvas ne tik vizualiai, bet ir savo prasme.
Namai šioje kompozicijoje taip pat turi savo simboliką. Mokykla tam tikra prasme tampa antraisiais vaikų namais – čia jie praleidžia didelę savo vaikystės dalį.
Todėl medyje atsirado nameliai. Juose galima įžvelgti skirtingas vaikų istorijas, svajones, jų mažus pasaulius.
O langai ir durys – tai tarsi galimybės. Durys, pro kurias galima išeiti į naują patirtį, ir langai, pro kuriuos galima pamatyti platesnį pasaulį.
Man labai patinka mintis, kad vaiko augimas prasideda nuo mažo pasaulio, o vėliau tas pasaulis vis plečiasi.
Man buvo labai svarbu, kad tai nebūtų vien mano sukurtas objektas. Norėjosi, kad jis priklausytų vaikams.
Todėl kompozicijoje atsiranda ir vaikų piešiniai, keramikos kūriniai, įvairios mažos detalės. Kiekvienas toks darbelis čia tampa ne šiaip dekoracija, o vaiko buvimo šioje mokykloje ženklu.
Ir būtent čia, mano manymu, atsiranda didžiausia šio darbo prasmė.
Šis medis neturi būti užbaigtas. Jis turi augti.
Kiekvienais metais prie jo gali atsirasti naujų vaikų darbų. Naujos istorijos, nauji prisiminimai, naujos spalvos.
Vaikas, baigdamas pradinę mokyklą, galėtų palikti čia mažą savo kūrybos ženklą. Tarsi pasakyti:
„Aš čia buvau. Čia augau. Čia kūriau.“
Po daugelio metų medis galėtų tapti savotiška mokyklos atmintimi, kurioje susikauptų daugybės vaikų vaikystės fragmentai.
Norėčiau, kad kiekvienas vaikas, pamatęs šį medį, pajustų, jog jo kūryba yra svarbi.
Kad net ir mažas vaiko sukurtas daiktas gali tapti didesnės istorijos dalimi.
Vaikams labai svarbu jausti, kad jie ne tik mokosi ir praeina pro mokyklą, bet kad jie kuria jos veidą ir istoriją.
Galbūt po daugelio metų užaugęs žmogus čia pamatys savo mažą keramikinį darbelį ir prisimins save – tokį, koks buvo tada.
Ir tada ši dekoracija jau bus nebe tik meno kūrinys.
Ji taps prisiminimų vieta.
Man šis darbas yra apie vaikystę, kūrybą ir augimą.
Apie tai, kad vaikai labai daug ką palieka pasaulyje, net patys to nesuprasdami. Kartais tai būna piešinys, kartais keramikinis darbelis, kartais viena maža detalė, kuri kitam žmogui gali tapti prisiminimu.
Todėl norėjosi sukurti erdvę, kurioje tie maži dalykai būtų išsaugoti.
Kad vaiko kūryba netaptų tik darbu, kurį padėjome į lentyną ir pamiršome. Kad ji taptų istorijos dalimi.
Norėjau sukurti ne dekoraciją, kuri tiesiog puoštų mokyklą, o medį, kuris kartu su vaikais augtų ir saugotų jų vaikystės istorijas.
Šis medis auga ne pagal metų laikus. Jis auga kartu su vaikais. Jo šakose pamažu kaupiasi jų kūryba, svajonės ir prisiminimai. Vieni vaikai užauga ir išeina, kiti ateina, o medis lieka – vis didesnis, vis margesnis ir vis labiau pripildytas vaikystės istorijų.
Norėčiau, kad po daugelio metų kažkuris buvęs mokinys čia sustų ir surastų savo mažą kūrinį. Ir tada suprastų,jog – maža jo vaikystės dalis vis dar gyvena šiame medyje..
Ši idėja gimė iš noro mokyklos erdvėje sukurti ne tik gražų dekoratyvinį akcentą, bet ir vietą, kuri turėtų savo istoriją ir galėtų ją toliau kurti.
Norėjosi, kad vaikai čia matytų ne tik dekoraciją, bet ir kažką artimo sau – pasaulį, kuriame yra namai, langai, durys, medžiai, paukščiai, gėlės, spalvos ir daugybė mažų istorijų.
Taip atsirado medis.
Man jis – tarsi vaikystės medis, augantis kartu su mokyklos vaikais.
Medis man labai gražiai kalba apie augimą. Vaikas ateina į mokyklą mažas, o išėjęs jau būna paaugęs, daug ko išmokęs, atradęs save, susiradęs draugų, patyręs daugybę pirmųjų dalykų.
Todėl medis čia nėra tik medis.
Jo šaknys – tai vieta, iš kurios viskas prasideda. Kamienas – bendruomenė, kuri mus jungia. Šakos – skirtingi vaikų keliai ir jų istorijos. O lapai ir vaisiai – tai tai, ką vaikai sukuria, atranda ir palieka po savęs.
Man norėjosi, kad šis medis būtų gyvas ne tik vizualiai, bet ir savo prasme.
Namai šioje kompozicijoje taip pat turi savo simboliką. Mokykla tam tikra prasme tampa antraisiais vaikų namais – čia jie praleidžia didelę savo vaikystės dalį.
Todėl medyje atsirado nameliai. Juose galima įžvelgti skirtingas vaikų istorijas, svajones, jų mažus pasaulius.
O langai ir durys – tai tarsi galimybės. Durys, pro kurias galima išeiti į naują patirtį, ir langai, pro kuriuos galima pamatyti platesnį pasaulį.
Man labai patinka mintis, kad vaiko augimas prasideda nuo mažo pasaulio, o vėliau tas pasaulis vis plečiasi.
Man buvo labai svarbu, kad tai nebūtų vien mano sukurtas objektas. Norėjosi, kad jis priklausytų vaikams.
Todėl kompozicijoje atsiranda ir vaikų piešiniai, keramikos kūriniai, įvairios mažos detalės. Kiekvienas toks darbelis čia tampa ne šiaip dekoracija, o vaiko buvimo šioje mokykloje ženklu.
Ir būtent čia, mano manymu, atsiranda didžiausia šio darbo prasmė.
Šis medis neturi būti užbaigtas. Jis turi augti.
Kiekvienais metais prie jo gali atsirasti naujų vaikų darbų. Naujos istorijos, nauji prisiminimai, naujos spalvos.
Vaikas, baigdamas pradinę mokyklą, galėtų palikti čia mažą savo kūrybos ženklą. Tarsi pasakyti:
„Aš čia buvau. Čia augau. Čia kūriau.“
Po daugelio metų medis galėtų tapti savotiška mokyklos atmintimi, kurioje susikauptų daugybės vaikų vaikystės fragmentai.
Norėčiau, kad kiekvienas vaikas, pamatęs šį medį, pajustų, jog jo kūryba yra svarbi.
Kad net ir mažas vaiko sukurtas daiktas gali tapti didesnės istorijos dalimi.
Vaikams labai svarbu jausti, kad jie ne tik mokosi ir praeina pro mokyklą, bet kad jie kuria jos veidą ir istoriją.
Galbūt po daugelio metų užaugęs žmogus čia pamatys savo mažą keramikinį darbelį ir prisimins save – tokį, koks buvo tada.
Ir tada ši dekoracija jau bus nebe tik meno kūrinys.
Ji taps prisiminimų vieta.
Man šis darbas yra apie vaikystę, kūrybą ir augimą.
Apie tai, kad vaikai labai daug ką palieka pasaulyje, net patys to nesuprasdami. Kartais tai būna piešinys, kartais keramikinis darbelis, kartais viena maža detalė, kuri kitam žmogui gali tapti prisiminimu.
Todėl norėjosi sukurti erdvę, kurioje tie maži dalykai būtų išsaugoti.
Kad vaiko kūryba netaptų tik darbu, kurį padėjome į lentyną ir pamiršome. Kad ji taptų istorijos dalimi.
Norėjau sukurti ne dekoraciją, kuri tiesiog puoštų mokyklą, o medį, kuris kartu su vaikais augtų ir saugotų jų vaikystės istorijas.
Šis medis auga ne pagal metų laikus. Jis auga kartu su vaikais. Jo šakose pamažu kaupiasi jų kūryba, svajonės ir prisiminimai. Vieni vaikai užauga ir išeina, kiti ateina, o medis lieka – vis didesnis, vis margesnis ir vis labiau pripildytas vaikystės istorijų.
Norėčiau, kad po daugelio metų kažkuris buvęs mokinys čia sustų ir surastų savo mažą kūrinį. Ir tada suprastų,jog – maža jo vaikystės dalis vis dar gyvena šiame medyje..
